Nasvytytė, Undinė „Apie sceną, radiją ir meilę“

Nasvytytė, Undinė „Apie sceną, radiją ir meilę“

„Man tuoj devyniasdešimt. Ilgą gyvenimą nugyvenau. Žinot, kodėl? Todėl, kad buvo įdomu. Gyventi įdomiai galima net tada, kai badas žvelgia į akis. Kartą, laukdama iš teatro pareinančio savo vyro aktoriaus Alfonso, pietų nepagaminau – nebuvo iš ko. Vis tiek padėjau ant stalo gražias, tegu ir tuščias lėkštes, mamos išsaugotus sidabrinius peilius ir šakutes, tada iš smetoniškos valgių knygos iškirpau paveiksliuką, kuriame buvo pavaizduotas valgiais ir gėrimais nukrautas stalas, ir taip pat įkomponavau ant stalo.“

Aktorės, ilgametės Lietuvos radijo diktorės, Lietuvos kariuomenės pulkininko Kazimiero Nasvyčio dukters Undinės Nasvytytės prisiminimų knyga nuo pat pirmų eilučių įtraukia į spalvingų įvykių sūkurį. Sovietinė realybė ir jokiais režimo pančiais nepažabota jaunystė. Darbas radijuje ir pažintys su išskirtinėmis asmenybėmis. Literatūriniai vakarai su pripažintais ir sovietinio režimo engtais poetais. Lemtingi permainų metai ir kurioziški nuotykiai Amerikoje.

Tai su didele meile nugyventam gyvenimui ir skaitytojui parašyta, puikaus humoro nestokojanti knyga, įkvepianti džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka.

Neįkainojama dirbti radijuje artėjant jo 90-mečiui ir skaityti prisiminimus žmogaus, kuris ten dirbti pradėjo tada, kai radijas šventė savo 30-metį.

Skaičiau apie susimovimus eteryje ir balsu juokiausi. Manau, diktorė Undinė Nasvytytė, jei šiandien klauso radijo, taip pat nuoširdžiai juokiasi iš mūsų, eteryje susimaunančių.

Moderniame radijuje daug kas pasikeitė, „diktoriaus“ sąvoka prarado prasmę (nors yra žmonių, radijo darbuotojus iki šiol vadinančių diktoriais), bet Undinės Nasvytytės knygoje daug kas atrodo taip artima, kad įsivaizduoju ją ne tik kaip patyrusią radijo diktorę, bet ir kaip močiutę, artimą draugę, su kuria norisi susitikti prie puodelio kavos.

Įdomiausia, kad nepaisant Glavlito kontrolės ir privalomų žodžių „Govorit Moskva“, jai kildavo noras nukrypti nuo parašyto teksto, kalbėti šiltai ir paprastai, lyg, kaip pati rašo, pasakotų istoriją savo draugui geologui. Tai reiškia, kad net baisaus režimo sąlygomis ji jautė ir suprato radijo paskirtį. Knyga parašyta taip gyvai, labai atvirai, taip radijiškai, jog peršasi mintis, kad Undinė Nasvytytė ir dabar tebėra moderni, guvi ir nuostabi moteris. Jos tekstai – tai neįkainojamas praėjusių dešimtmečių žemėlapis.

Živilė Kropaitė
LRT radijo žurnalistė