Kultūros reikalų likimas – naujo ministro rankose

Kas jis? - iš Panevėžio kilęs anglų, rusų, lenkų, jidiš kalbas mokantis 42-iejų literatūrologas, poetas ir eseistas dešimtmetį (2008 – 2018 m.) vadovavęs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui. Literatūrologas humanitarinių mokslų daktaras M. Kvietkauskas yra baigęs lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete, o Oksfordo universiteto Orientalistikos institute įgijęs judaikos studijų diplomą. Jo moksliniai interesai –  daugiakalbė Lietuvos literatūra, šiuolaikinė lietuvių literatūra, sociokultūriniai literatūros tyrimai, judaika. M. Kvietkauskas taip pat yra dirbęs Lietuvos rašytojų sąjungos žurnalo „Metai“ kritikos skyriaus redaktoriumi, yra šios kūrybinės sąjungos narys, eseistikos ir poezijos knygų autorius.

Aušra Martišiūtė-Linartienė, dabartinė instituto direktorėː „Darbštumas, oratoriaus meistrystė ir idėjų generavimas – tokie trys banginiai, kurie, manyčiau, jo asmenybei labai svarbūs.“
Buvę kolegosː „Naujose pareigose M. Kvietkauskui gali pakišti koją impulsyvumas, kurį mes vis dėlto buvome linkę vertinti kaip žmogišką silpnybę, nenusveriančią dėmesingumo kolegoms bei tvirto charakterio kovojant už patį institutą. Galiausiai jis visuomet susivaldydavo ir nebuvo kerštingas. Ministerijoje žmonės nebus tokie palankūs, bus norinčių ir jį „pakišti“, todėl vidinėje aplinkoje gali kilti problemų.“

Viktorija Daujotytė, habilituota filologijos mokslų daktarė ir VU dėstytojaː „Turi „prigimtinį rūpestį kultūros, kūrybos dalykais. Ypatingas M. Kvietkausko santykis su gamta (pasirinkimas gyventi ne Vilniaus centre, o pakraštyje, prie Neries) reflektuojamas ir jo eseistikoje. Jo išskirtinis bruožas – mokslinis užsispyrimas užbaigti pradėtus darbus, nueiti tam tikra kryptimi iki galo. Tikiu, kad Mindaugui rūpės tokia kontrolė: jei darai, padaryk iki galo. Jis yra karštas, impulsyvus, karštam žmogui visada situacija nėra lengva. Tai ir teigiama savybė, žyminti jo atvirumą, nesislapstymą už diplomatinių svarstymų – reaguoti ar ne. Aš kartais tiesiog džiaugiuosi karštais ir impulsyviais žmonėmis, kai žmogus pasitraukia iš savo saugumo zonos, nors paskui jis gali to gailėtis, jausti, kad šiuo savo impulsyvumu pakenkė jei ne kitiems, tai sau tikrai.“

Darius Kuolys, kultūros istorikas, dėstęs M. Kvietkauskui ir vėliau su juo dirbęs VU Filologijos fakultete įvertino vadybinius naujojo ministro gabumusː „Tikiu, kad kolegai naujame poste padės ir tai, jog jis nėra atitrūkęs nuo politikos, nes dalyvauja ekspertų darbo grupėse, linkiu jam pajėgios komandos, kuri apimtų skirtingus kultūros laukus. Česlovas Milošas yra jo tyrinėjimo objektas. Jis irgi buvo tarp kultūros, poezijos ir politikos, sugebėjo poeziją ir politiką jungti. Gal tai yra tokia Mindaugą įkvepianti laikysena. Jis yra ir viešas asmuo, prisidėjęs prie Lietuvos mokslo politikos, lituanistikos gynimo nuo labai siaurų politinių sprendimų, nemokšiškumo jame mažinimo.“

Paulius Subačius, VU A. J. Greimo semiotikos centro profesoriusː „Naujasis ministras turės jėgų įrodinėti Vyriausybei, jog kultūra yra svarbi sritis. Aš Mindaugą Kvietkauską matau kaip žmogų, kuriam galbūt pavyktų apsaugoti Lietuvos kultūros institucijas, kultūros raidą nuo populizmo, pagoniškai kaimiško posovietinio, sovietizmo dvasia persmelkto „kolchozinio“ kultūros supratimo. ‹…› Aš jį labai sunkiai įsivaizduoju vykdantį „Naisių“ programą“.

Mindaugas Kvietkauskas, LR KM ministrasː „Kultūra yra būdas suburti žmones kartu, kad visuomenė būtų tvirtesnė. Mano įsipareigojimas ir požiūris – žvelgti į kultūros lauką universaliai. Visos jo dalys svarbios: ir paveldas, ir bibliotekos, ir teatras, muzika, edukacija, ir visos kitos. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad ateinu iš lituanistikos – srities, kuri jungia kultūrą ir švietimą. Ir sąsaja tarp šių dviejų sferų man yra svarbi. Didžiausią dėmesį skirsiu Vyriausybės programoje numatytam siekiui įtvirtinti strateginį kultūros vaidmenį valstybės politikoje rengiant ir priimant 2030-ųjų kultūros strategiją, Kultūros politikos pagrindų įstatymą. Akivaizdu, kad būtina spręsti kultūros darbuotojų atlyginimų – vienų iš mažiausių visame viešajame sektoriuje – problemą. Vyriausybės sudarytoje komisijoje jau pradėti rengti jo ilgalaikio didinimo projektai. Šiame procese ketinu aktyviai dalyvauti, siekdamas kuo palankesnių kultūros žmonėms sprendimų. Dėmesį ketinu skirti ir kultūros sklaidai regionuose, savivaldybių kultūros įstaigoms, skaidresniam kultūros paveldo apsaugos reguliavimui.”

Parinko Dalia Savickaitė