LRT kviečia gyventojus į diktanto iššūkį

Nuo balandžio 29 d. kviečiame visus kasdien rašyti po diktantą, kurių tekstų autoriai – žinomi Lietuvos rašytojai, pastaraisiais metais įvertinti už kūrybiškumą. Prie pirmojo Lietuvoje tokio pobūdžio projekto prisijungė 16 rašytojų – specialiai projektui jie sukūrė po tekstą, kurį inspiravo „Diktanto“ tema. Diktantai, įgarsinti LRT laidų vedėjų, bus skelbiami kiekvieną darbo dienos rytą (nuo 8 val.) portale LRT.lt, o vakare (nuo 18 val.) bus publikuojami ir patys tekstai, tad diktantą rašiusieji galės pasitikrinti, kaip jiems pavyko.

Daugiau informacijos apie LRT diktanto iššūkį rasite čia.

Kasdien dalyvių laukia specialūs prizai (spauskite ir pildykite dalyvio anketą čia, nepamirškite prisiregistruoti „Google“ paskyroje).

Iššūkyje galite dalyvauti individualiai, su šeima ar bičiuliais. Kiekvieną dieną atsitiktiniu būdu bus skelbiama po tris laimėtojus (po vieną iš kiekvienos kategorijos) portale LRT.lt. Su laimėtojais bus susiekta asmeniškai nurodytu el. paštu.

Dalyvauti iššūkyje ir pretenduoti laimėti prizą galima darbo dienomis kasdien nuo 8 val. iki 17 val. Laimėti gali kiekvienas – visai nesvarbu, kiek klaidų būsite padarę. Sėkmės!

LRT vedėjos Aistės Plaipaitės video kvietimas.

Daugiau informacijos čia:
https://www.lrt.lt/naujienos/gyvenimas/13/1168376/1-asis-lrt-diktanto-issukis-virginija-kulvinskaite-gyvenimo-diktantas


Pasitikrinkite, kaip parašėte diktantą.

Balandžio 29 d. Garso įrašas (spausti čia)

Virginija Kulvinskaitė

Gyvenimo diktantas

Didžiąją dalį gyvenimo auklėjęs, kontroliavęs bei prižiūrėjęs kitus – iš pradžių jaunesnę seserį, tada žmoną, vėliau sūnus ir nusenusius tėvus, marčias, anūkus ir visus už save jaunesnius (laikui bėgant tokių tik daugėjo[1]) – Pranas pats tapo kitų rūpesčio įkaitu.

Šių metų kovo 19 d. gamykloje, kurioje vyras įsidarbino po mokyklos ir pasiliko iki pat pensijos, kilo gaisras. Po kelių savaičių jį užgesinti pavyko. Tai sutapo su kasmetine gripo epidemija, signalizuojančia gamtos atbudimą. Nežinia, ar gripo viruso mutacija buvo savaiminė, ar susijusi su padidėjusia chemine tarša, tačiau daliai susirgusiųjų – dažniausiai mažamečiams arba senjorams – pasireiškė neįprasti simptomai. Ligonius kamavo garsinės ir vaizdinės haliucinacijos, iškreipiančios kasdienybės suvokimą ir galų gale panardinančios į letargą. Dėl to mieste įvesta specialioji padėtis: piliečiai į lauką galėjo išeiti tik kartą per dieną ir tik vienai valandai, o jaunesni nei aštuoniolikos ir vyresni nei šešiasdešimt penkerių privalėjo laikytis visiškos saviizoliacijos.[2]

Septyniasdešimtmetį neseniai atšventęs Pranas žinią apie gaisrą, gripą ir izoliaciją priėmė su humoru. Dar ne to matęs... Draudimų nepaisė, kol, gavęs keliolika įspėjimų, atsidūrė izoliatoriuje.[3] Atlikus tyrimus ir įsitikinus, kad viruso organizme nėra, senolis pavestas sūnaus globai. Apgyvendintas kambaryje su langu į gretimo namo sieną. Neatsidarančiu langu.

Daliai užsikrėtusiųjų simptomai pasireikšdavo ne iškart, todėl Pranas kasdien privalėjo atlikti testą. Trečią po pietų įsijungdavo kompiuterį ir pusvalandį užrašinėjo anoniminio balso diktuojamus sakinius. Tai buvo paprasčiausias būdas įsitikinti, ar pacientas adekvačiai suvokia garsinius ir grafinius ženklus.

Dingti nebuvo kur, todėl Pranas apsišarvavo kantrybe. Norėjo greičiau išsivaduoti iš sūnaus ir įkyrios jo žmonos globos, grįžti namo. Nusipirks vyno, cigarečių, pasikvies Bronių pažaisti šachmatais balkone. Juk jau pavasaris... Tačiau diktanto sakiniai kasdien ilgėjo. Iš pradžių nekreipęs dėmesio į užrašinėjamų žodžių prasmę, Pranas ėmė dvejoti.[4] Ką jis čia rašo? Kodėl rašo būtent taip, o ne kitaip? O svarbiausia – kas tuos sakinius diktuoja?

– Didžiąją dalį gyvenimo auklėjęs, kontroliavęs bei prižiūrėjęs kitus... – Pranas nustėro.[5] Ar tai apie jį, apie jo nugyventą gyvenimą? Nustėro ir pirmą kartą gyvenime susimąstė. Jausmas nebuvo labai malonus.

Į langą abejingai barbeno lietaus lašai.

Kiti galimi skyrybos ir rašybos variantai:

[1] laikui bėgant, tokių tik daugėjo
[2] Dėl to mieste įvesta specialioji padėtis – piliečiai į lauką galėjo išeiti tik kartą per dieną ir tik vienai valandai, o jaunesni nei aštuoniolikos ir vyresni nei šešiasdešimt penkerių privalėjo laikytis visiškos saviizoliacijos.
[3] Draudimų nepaisė, kol gavęs keliolika įspėjimų atsidūrė izoliatoriuje.
[4] Iš pradžių nekreipęs dėmesio į užrašinėjamų žodžių prasmę Pranas ėmė dvejoti.
[5] „Didžiąją dalį gyvenimo auklėjęs, kontroliavęs bei prižiūrėjęs kitus...“ – Pranas nustėro.