Fotografijų paroda „Vilniaus žydų skaitymo kultūra“

Sausio 28 - vasario 28 d.

Visagino viešosios bibliotekos filiale atidaryta fotografijų paroda „Vilniaus žydų skaitymo kultūra“, skirta pasaulinei akcijai „Mes prisimename“.

Pasaulio žydų kongresas, minint sausio 27-ąją - tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, kviečia visus prisijungti prie pasaulinės akijos „We Remember“ („Mes prisimename“), kuri skirta pegerbti Holokausto aukų atminimą ir skleisti žinią, kad tai negali nepasikartoti - nė vienai tautai, rasei ar socialinei žmonių grupei. 2020-ieji paskelbti Vilniaus ir Lietuvos žydų istorijos metais.


Fotografijos pristato Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomus liudijimus apie Vilniaus žydų intelektinę, į knygą, mąstymą ir švietimą orientuotą kultūrą.

Iki XIX amžiaus pabaigos žydų religinis švietimas buvo paremtas tekstų studijomis, o skaitymas laikytas tiek dievobaimingu, tiek prestižiniu užsiėmimu. Ypač gerbiamos buvo vieno sudėtingiausių žydų religinių tekstų – Talmudo – studijos, nes joms reikėjo aštraus proto ir analitinių gabumų. Tiesa, tuo metu moterims religinis švietimas buvo nepasiekimas. Jos skaitė noriai, bet privačiai, o ir prieinamos literatūros pasirinkimas liko siauras.

Su modernėjimo procesais atėjo naujos idėjos žydų knygos turiniui, formoms bei funkcijoms, kurios skyrėsi nuo tradicinei bendruomenei būdingų ypatumų. Pirmus pasikeitimus inicijavo žydų Apšvietos veikėjai, kurie XIX a. viduryje Vilniuje pradėjo leisti tiek periodinę spaudą, tiek naujų žanrų žydų literatūrą: grožinę prozą, poeziją, filosofijos ir gamtos studijų traktatus (daugiausia hebrajų kalba). Kita švietėjų naujove tapo viešųjų žydų bibliotekų idėjos įgyvendinimas: garsioji Vilniaus Strašuno biblioteka buvo įsteigta švietėjo Mato Strašuno bendruomenei paliktos privačios knygos kolekcijos pagrindu.

XX a. pradžioje tiek žydų knygų spausdinimo, tiek jų naudojimo sferose ėmė vykti lemtingi pokyčiai. Jiems įtaką darė Vilniaus žydų visuomenės diferenciacija į gausias ir įvairias grupes, besiformavusias tiek iš tradicinio religinio segmento, tiek iš pasaulietiškos, socialiai ir politiškai aktyvios, ne tik į hebrajų, bet ir į jidiš kalbą orientuotos bendruomenės dalies. Šiuo laikotarpiu intensyviai plėtėsi skaitinių repertuaras: vyko neregėtas grožinės literatūros vystymasis, gausėjo žydų periodikos, rinktinių bei almanachų, atsirado daug ir įvairių pasaulio literatūros ir mokslo darbų vertimų.

Ypatingą vietą tarpukario skaitančiųjų bendruomenėje užėmė žydų vaikų auditorija, paskatinusi tikrą grožinės ir edukacinės literatūros bei periodikos proveržį. Sparčiai plėtojosi bendrų ir specializuotų bibliotekų tinklas, o jų fondus sudarė spaudiniai ne tik hebrajų ir jidiš, bet ir dešimčia kitų kalbų, kuriomis skaitė žydų auditorija. Žydų mokslo institucijos, muziejai bei archyvai kaupė senų knygų ir rankraščių kolekcijas, kurios buvo suvokiamos kaip saugotini kultūros objektai. Moterys ne tik visaverčiai dalyvavo skaitymo kultūros pokyčiuose, bet ir itin aktyviai ir kūrybingai juos veikė kaip rašytojos, žurnalistės, knygų menininkės, vertėjos, leidyklų ir bibliotekų bendradarbės bei dokumentų archyvų saugotojos.

Visa tai nulėmė Vilniaus žydų skaitytojų auditorijos diferencijuotumą, daugiakalbiškumą ir dinamiškumą, turinčios gausių skaitymo poreikių ir aukštų reikalavimų skaitomai produkcijai. Nacių okupacija sunaikino šią bendruomenę kaip unikalią visumą, o sovietinis režimas sudavė paskutinį smūgį išgyvenusiųjų vilčiai atkurti dvasinį ir kultūrinį gyvenimą. Tik išlikę spaudiniai ir dokumentai gali padėti vaizduotėje atkurti organišką ir pulsuojantį Vilniaus žydų bendruomenės gyvenimą.

Fotografijose panaudoti Vilniaus dailininko Benciono Cukermano albumo Meniška abėcėlė (Vilnius, 1920) fragmentai. Pristatyti leidiniai, dokumentai ir objektai saugomi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Jano Bulhako nuotrauka saugoma Lietuvos nacionalinės dailės muziejuje.

Daugiau apie akciją - https://weremember.worldjewishcongress.org