Istorinis pasižiūrėjimas į gastronomiją su prof. R.Laužiku

Lapkričio 12 d. Visagino viešosios bibliotekos filiale-meno galerijoje sulaukėme itin garbaus svečio – Rimvydo Laužiko ir temą nagrinėti padėjusios žmonos Andželikos. Lietuvybės puoselėtojos Liudvikos Didžiulienės-Žmonos (1856–1925) knygelė „Lietuvos gaspadinė, arba Pamokinimai, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas“ yra unikalus istorinis šaltinis. Tai – pirmoji žinoma gastronominė knyga lietuvių kalba. Ji parašyta dar XIX a. pabaigoje – išskirtiniu laikotarpiu, kai formavosi šiuolaikinė lietuvių tauta, buvo ruošiamasi atkurti Lietuvos valstybingumą. Originalius siūlymus šiame leidinyje lydi vertingi, smalsumą žadinantys istorikų Anželikos ir Rimvydo Laužikų komentarai, atskleidžiantys šiuolaikiniam skaitytojui Lietuvos gastronomijos ištakas. Knygelė, pirmąkart išleista prieš 125 metus.

A. Laužikienė analizavo pačios knygelės autorės gyvenimą ir žavėjosi jos sugebėjimu užauginti ir išmokslinti aštuonis vaikus, nuolat diplomatiškai ginti savo nepriklausomybę ir net tai, kad gyvendama Mintaujoje sugebėjo „susiorganizuoti“ biznelį, nuomoti kambarius, maitinti pietumis. Pietaujančiųjų tarpe ir garsusis A. Smetona, kiti dabar jau garsūs to laikmečio politikai. Net sanatorijų verslas gyvavo tol, kol ji vadovavo jo „maitinimo“ daliai... L.Didžiulienės - Žmonos biografė apie ją pasakojo su neregėta aistra ir žavėjimusi. Nuolat kirbėjo mintis – kaip ši didelės šeimos motina viską spėjo? Klausančiuosius stebino A. Laužikienės analitiškumas, įžvalgumas, kruopštumas, o žinant, kad šeimos gyvenimą „sukinėja“ moteris, ir tai, kad dabar Laužikų šeima gyvena Molėtuose, vyras važinėja darban į Vilnių, o ji išdidžiai prisistato esanti istorijos mokytoja. Kuklindamasi ji sakė, kad po ilgo susižavėjimo Graikija kartu su vyru paruošė ir kitą knygą, kuri jau leidykloje. Ir joje neišvengta istorinių peripetijų, lietuvybės paieškų.

Vilniaus universiteto profesorius Rimvydas Laužikas yra vienas rimčiausių Lietuvos gastronomijos istorijos tyrinėtojų, nors pats šią savo interesų sritį traktuoja labiau kaip pomėgį. Besiklausantieji prof. R.Laužiko pranešimų ar skaitantys knygas, kurių bendraautoriumi jis tapo, apdovanojami ne tik įdomiomis iš įvairių šaltinių „išgliaudytomis“ detalėmis, bet ir platesniu suvokimu, kas išvis yra šalies gastronomijos tradicija. Būsimasis profesorius mokėsi Joniškėlio vidurinėje mokykloje (Pasvalio r.), po to Vilniaus respublikinėje sporto mokykloje – internate. Studijavo istoriją Vilniaus pedagoginiame universitete. Čia baigė bakalauro (apgintas darbas – „Kai kurie Lietuvos medinių bažnyčių architektūros aspektai“) ir magistro (baigiamasis darbas – bakalaurinio darbo taikymas mokant istorijos bendrojo lavinimo mokykloje) studijas. Nuo 1995 m. dirbo istorijos mokytoju. Nuo 1998 m. iki 2008 m. dirbo archeologu, vyriausiuoju rinkinių saugotoju Lietuvos etnokosmologijos muziejuje Molėtuose. Nuo 2004 m. dirba Vilniaus universitete. 2006 m. baigė doktorantūros studijas Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete (apgintas darbas – „Archeologija ir muzeologija: komunikacijos skaitmeninė erdvė, taikomasis modelis“). Nuo 2008 m. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto strateginės raidos prodekanas, 2008-2013 m. – Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto direktorius, nuo 2013 m. – Muzeologijos katedros vedėjas, nuo 2017 m. – VU Komunikacijos fakulteto dekanas.

Mokslinių tyrimų temos Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete yra kitos, bet gastronomija – istorijos mokslo dalimi virtęs hobis. Jo akiratyje ir bažnyčių archeologija, ir kompiuterių naudojimas humanitariniuose moksluose, ir paveldo informacija bei komunikacija, ir muzeologija, ir maistas ir valgymo kultūra Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Santykis su gastroturizmu formuojamas per siaurą – gastronomijos istorijos ir tradicijos prizmę. Jo ir žmonos Andželikos komentarai knygoje buvo reikalingi jau todėl, kad daugelis mokslinių dalykų priklauso viena nuo kitos, o mums „plika“ akimi nematomi jų ryšiai gastronomijoje, kad pirmame leidime panaudota daug senovinių matų, nebeatitinka produktų samprata, neapibrėžti kiekybiniai jų santykiai. Itin malonu buvo girdėti, kad per tokius tyrinėjimus garbiam profesoriui laisvalaikiu tapo „Lietuvių kalbos žodyno“ skaitymas. Pats sako nustebęs, kokia turtinga mūsų kalba, kiek žodžių nebenaudojame, kiek „ištaisoma“ kaip klaida, nors yra visai gyvi...  

Gastronomijos istorijos požiūriu Lietuvą ir Latviją skirianti siena labai aukšta. Profesorius sako, kad gastronominė kultūra visada daugiau linko Italijos, Prancūzijos, bet ne Skandinavijos link. Matyt prie pūdytos silkės taip ir nepriprasime... Gausūs klausytojų klausimai apie į Lietuvą atėjusius totoriškus patiekalus – koldūnus, kuomet tešla buvo plonutė, atliko tik „susidariusio sultinio“ sulaikymo funkciją, apie balandėlius, kurie kopūstlapiais apsivijo tik nuo tos vietovės, kur baigėsi vynuogienojai, apie „bobas“ ir religinių tradicijų kaitą ir dar daugybę kitų su gastronomija susijusių istorinių kataklizmų ir istorinių kaitų dalykus kalbėjo autorius. Kodėl? Maistas, žaliavos, receptūros tiesiog patvirtina vienus ar kitus istorinius faktus. Daug informacijos apie atitinkamu laikotarpiu valgytus patiekalus, vietovės ekonominę situaciją pateikia dvarų inventoriai. Gaila, kad jie vėlyvi ir, vis tik, nuo žmogiškojo faktoriaus paklaidos neizoliuoti.

Profesorius mano, kad gastronomijos tema išgyvena pakilimą dėl to, kad šiuo metu Lietuvoje bandome susidraugauti su savo sudėtinga istorija, bandome vėl permąstyti ir – kartais – atrasti iš naujo savo šaknis, konstruoti savo XXI a. tapatumą. Žmonės, besidomintys Lietuvos istorija yra tik viena grupė tų, kurie domisi gastronomijos istorija. Greta jų yra žmonės, besidomintys natūraliu, sveikesniu maistu – juk istorinė gastronomija didele dalimi atitiko daugelį dabartinių sveiko, kokybiško maisto principų: gyvūnai ir augalai buvo auginami natūraliai (šių dienų žodžiais galima sakyti ekologiškai), buvo laikomasi maisto sezoniškumo, jei jis konservuojamas – tai tik natūraliai, maistas derintas prie individualių žmogaus fizinių savybių ir dvasinių būsenų. Dar viena žmonių grupė domisi senosiomis maisto ruošimo technologijomis, yra savotiški rekonstruktoriai, norintys šias technologijas ne tik grąžinti į savo gyvenimus, bet ir išplatinti platesniam žmonių ratui. Dar yra tie, kurie užsiima kultūriniu turizmu, restoranų, kavinių, užeigų, maisto produktų perdirbimo verslu. Dar yra mokymo įstaigos.

Kiekvienas toks renginys yra nedidelis, bet visgi žingsnelis mūsų krašto gastronominės kultūros auginimo linkme. Ir tai liečia įvairius šios kultūros dalyvius, tiek maistą kuriančius šefus, tiek restoranų savininkus, tiek šios kultūros vartotojus (valgytojus) ar šią kultūrą komunikuojančius turizmo vadybininkus ar žurnalistus. Gaila, kad renginyje nerado reikalo apsilankyti būsimieji virėjai, besimokantys Visagine, jų mokytojai, bet smagu, kad apie jį išgirdo Ignalinos kulinarinio paveldo, turizmo verslo puoselėtojai, „rekonstruktorius“ V.Gaidelis Reta, įdomi paskaita – susitikimas, leidžiantis sakyti, kad nei vienas mokslas nėra atsietas nuo kito. Belieka padėkoti senajai „Vagos“ leidyklai už tokį nestandartinį leidybos sugalvojimą.

Dalia Savickaitė