Apie žemaičius Visagine

Visaginas pasaulyje garsus kaip daugiatautis miestas, bet niekas nekalba apie tai, kad jaunieji specialistai buvo siunčiami ir jo statyti važiavo atstovai iš visų Lietuvos etninių regionų. Kitataučiui neregimi etninių regionų žmonių charakterių, rūbų, tarmės skirtumai, bet mes puikiai žinome, kad jie tikrai yra. Kitų tautų margumyne jie paskęsta ir tampa lyg ir vienodai lietuviški. Gal kartais stebina, kad Visagine nesusiformavo vienalytė lietuviškos kultūros diaspora, kuri pajėgtų kitų tautų žmonėms pademonstruoti kultūros senumą ir unikalumą, jame Lietuvos regionų esmingumas neatsiskleidžia. Kasdieniame bėgime tiesiog nėra laiko ramesnei tarties analizei, šiuolaikinei jos plėtotei apžvelgti. Šiemet LR Seimas metus dedikavo Žemaitijai (tai puiku, nes tikėtina, kad bus ir Aukštaitijos jei to sieksime). Ta proga Visagino viešosios bibliotekos (Taikos per. 52) Komunikacijų salėje spalio 25 d. buvo organizuotas sambūris. Jame dalyvavo stebuklinga viešnia iš Skuodo, vietinio laikraščio redaktorė, Žemaičių draugijos (skyriaus) pirmininko pavaduotoja – Dalia Zabitienė su jai gelbstinčiu vyru Augenijumi.

D.Zabitienė, siekdama įrodyti, kad jos gimtoji žemaičių kalba yra lygiai tokia pat viskam tinkama, kaip ir lietuvių bendrinė, tarmiškai rašo noveles, humoreskas, pasakas, eilėraščius bei mokslinius ir publicistinius straipsnius. Visa tai publikuota periodikoje bei knygose: žemaitiškuose laikraščiuose „A mon sakaa?“ (1991–1993) ir „Žemaitėjės naujynas“, žurnale „Žemaičių žemė“, Skuodo rajone gyvenančių bei iš jo kilusių žemaitiškai rašančių autorių kūrybos rinktinėje „So meilė tievėškē (2008), žemaitiškuose skaitiniuose vaikams „Cīrulielis“ (2016), žemaičių grožinės kūrybos antologijoje „Žemaitē / Žemaičiai“ (2018). Kaip šiaurės žemaičių telšiškių patarmės pavyzdys jos eilėraščiai išspausdinti mokomojo pobūdžio knygose „Šiaurės žemaičiai telšiškiai“ (2014), Juozo Pabrėžos „Žemaičių kalba ir rašyba“ (2016). Jos veiklą lydi gausybė apdovanojimų. Vienas paskutinių - Etninės kultūros globos tarybos prie LR Seimo Žemaitijos regiono tarybos apdovanota kaip viena iš labiausiai Žemaitijos etninei kultūrai nusipelniusių žmonių (2019).

Žaviausia jos savybė – ne tik apdovanota aukštais įvertinimais Žemaičiuose, šalyje, bet ir ragina visas etnines bendrijas pasirūpinti savo gimtųjų namų kalba, ja bendrauti su vaikais ir anūkais, išlaikyti lietuvių tautos spalvinį įvairumą. Ne veltui Visagino vicemerė po renginio jai dėkodama sakė, kad net nežinanti ką pasakyti, nes taip jauku ir šilta... savo veidaknygėje nuotraukas, palydėjo tokiais žodžiais: „Penktadienį pasijaučiau kone svečiuose pas mamą Žemaitijoje! Visagino bibliotekoje vyko labai šiltas renginys „Apie Žemaitiją Visagine“, kurio spalvingoji viešnia kalbėjo tik žemaitiškai! Įkvėpti susitikimo, planuojame burtis dažniau ir padėti vieni kitiems saugoti savo žemaitiškas šaknis.“

Renginyje veikė didžiulė literatūros žemaičių kalba paroda, buvo skaitomos senos ir naujos eilės žemaičių kalba, demonstruojamas Žemaičių pasas ir ženklelis, pasakojamos naujos ir senos tradicijos. Vedančioji viešnia sakė, kad gali kalbėti iki ryto apie tai, kas įdomu... Susikaupę klausėmės etnografės pasakojimų, iš kurių liejosi taip reta kur girdimas visuotinis pasididžiavimas savojo regiono žmonėmis, kultūra ir istorija. Ir ne tik klausėmės, bet spėjome žemaitiškus žodžius ir minkles, buvome apdovanoti žemaitiška autentika.

Organizatoriai tikėjosi, kad renginys paskatins burtis visaginiečius etniniu ar bent tautiniu pagrindu, įkurtų Visagine kokį Žemaičių draugijos skyrių ar padalinį, o gal šis atkeliavusiųjų miestas taptų Žemaičių draugijos Aukštaitijos skyriumi? Norime ir toliau, nes tiek įdomių žemaičių turime – ir jautriai pasisakanti vicemerė A.Grigienė, ir savivaldybės direktorius A.V.Bukauskas, norėjęs suprasti, kuria upe vedančioji nutiestų sieną tarp žemaičių ir kitų regionų, kantri prezidentė E.Čekienė, visą vakarą stebinusi gražia, turtinga, gyva žemaičių tarme, buvusi strategininkė V.Abaravičienė, kukliai besiklausanti vyresniųjų ir buvusi finansininkė I.Kaziukonienė, vienintelė pasidabinusi Žemaičių draugijos ženkleliu, visas pulkas įvairių sričių ir lygių specialistų.

Nors visą susitikimą nuo ilgo kelio dulkių silpstanti balsą gaivino vandeniu, bet jos pasakojimai apie gimtą kraštą Visaginu nesibaigė. Prisiminusi, kad ir Zarasuose su kolektyvu teko buvoti, sakė, kad kitą dieną apsilankys Dūkšto bibliotekoje, susitiks ir su Kazitiškio žmonėmis, o vakarą linksmybėmis baigs Daugėliškio bendruomenėje. Tikėkimės, kad lovelė Visagine jos šeimai nepasirodė per kieta pasitinkant ateinančius įvykius.

Organizatoriai