Rusų poezijos vakaras

2019 m. gruodžio 19 d. Visagino kultūros centro Muzikos salėje vyko literatūrinis vakaras, skirtas rusų klasikų poezijai. Renginio įvadinėje dalyje buvo perskaitytas A. Puškino eilėraštis „Gėlė“. Šiame eilėraštyje autorius pasakoja, kaip atvertęs seną knygą, tarp puslapių suranda užmirštą, bekvapę gėlę, kelianti jam klausimus apie jos praeitį ir asmens, padėjusio ją į knygą, likimą. Laikas nenumaldomai eina į priekį ir poetas tarsi iš praeities primena mums apie laikinumą ir kartu akcentuoja grožio svarbą...

Grožis tapo šio poetinio vakaro kertine tema, kuri sujungė renginio eigos dalis į visumą. Galbūt todėl renginys įgavo tam tikrą jaukumo ir šilumos atspalvį. Buvo stengiamasi sukurti aplinką, kuri nuteiktų skaitovą atvirumui ir atitiktų bendrą temos stilistiką. Kadangi buvo liečiama rusų poezijos klasika, žvilgsnis buvo nukreiptas į išskirtinius rusų literatūros periodus, kritikų įvardijamais kaip aukso ir sidabro amžiais. Žiūrovams buvo suteikta galimybė perskaityti jų mėgstamus eilėraščius. Postūmį poezijos deklamavimui suteikė Nijolė Kliučinskienė, perskaičiusi eilėraščius iš aukso amžiaus literatūros periodo. Vėliau sceną užėmė renginio dalyviai. Jų dėka renginio metu mes turėjome galimybę išgirsti Anos Achmatovos, Marinos Cvetajevos, Sergejaus Jesenino, Boriso Pasternako ir kitų poetų eiles. Viso renginio metu vakaro poetiką papildė muzikos intarpai. Garbingas Visagino miesto muzikantas, Jevgenijus Fomičiovas, ne tik atliko romansus, bet papasakojo jų atsiradimo priešistorę. Apart scenos meno, projektoriaus būdu buvo vaizduojamos poetų nuotraukos, demonstruojami vaizdo ir garso įrašai, skambėjo autentiški poetų balsai, rodomos archyvines vaizdo medžiagos.

Norint suprasti poezijos reikšmę ir svarbą kasdieniame gyvenime, svarbu atsižvelgti į jos kultūrinę potekstę. Fiodoras Dostojevskis (1821-1881) savo užrašuose paliko svarbią mintį, kuris skamba taip: „vienintelis grožis yra amžinas“. Šiais žodžiais jis tarsi antrina A. Puškino eilėraščio motyvui ir pabrėžia grožio nemirtingumo minties svarbą. Kultūra [lot. cultura - auklėjimas, švietimas] savo prigimtimi yra šviečiamosios kilmės ir nuolatos kelia žmogui saviugdos reikalavimus. Menas [lot. ars - technika] yra svarbiausia kultūros dalis - mokina žmogų kurti grožį tikrovėje ir nukreipia dvasinius polėkius į ateitį. Poezija [gr. ποίησις - kūrybiškumas, kūryba] yra meninis gebėjimas vaizduoti grožį žodyje. Tas, kas įvaldo žodį, per savo sugebėjimą meniškai vaizduoti grožį, gali veikti kultūrą teigiama linksme. I. Kantas savo filosofiniame veikale „Sprendimo galios kritika“ (1790 m.) pabrėžė, jog iš visų meno šakų, poezija užima pirmąją vietą. Nei galingas mokslo žydėjimas, nei galimi socialinės struktūros virsmai negali sukelti pavojų jos egzistavimui. Poezija niekada nesensta, kol poetų darbai išlieka aktualūs, tai yra paklausūs sieloms, kurios visais laikais išlieka imlios tiesai ir grožio poveikiui. 

Sugrįžkime prie rusų poezijos išskirtinio laikotarpio, davusio pradžią Rusijos kultūros atgimimui. Rusų literatūros poezijos aukso amžius tapatinamas su XIX a. pirmąja puse. Šis laikotarpis pasižymi kūrybinės veiklos antplūdžiu, kurį nušviečia Aleksandro Puškino (1799 - 1837) genijus. Būtent šis laikotarpis siejamas su klasikinių normų ir nepriekaištingo poetinio meistriškumo klestėjimu literatūros laukuose. A. Puškinui ir jo laikmečio poetams estetiniai klasicizmo principai turėjo išskirtinę reikšmę. Klasicizmas [lot. classicus – geriausias, pavyzdinis] savo prasme yra žmogaus pažinimo, idealios harmonijos, tobulumo, absoliutaus grožio ir universalios tiesos paieška. Poetai, keldami savo kūrybai klasicizmo reikalavimus, sukūrė aukšto meistriškumo kūrinius, sugebančius iki šiol išlaikyti nepasiekiamą harmonijos idealą ir tapti estetinio turinio ir formos santykio neprilygstamais pavyzdžiais. Išskirtiniai šio laikmečio poetai yra Aleksandras Puškinas, Vasilijus Žukovskis, Eugenijus Baratinskis, Nikolajus Yazykovas, Petras Vyazemskis, Michailas Lermontovas, Fiodoras Tiutčevas ir kiti.

XIX a. pab. - XX a. pr. prasidėjo nauja epocha, kurią priimta vadinti sidabro amžiumi. Šiuo laikotarpiu modernizmo atsiradimas sutapo su dideliu kultūriniu pakilimu. Išsilavinimas tapo prieinamas visiems, literatūrinė gyvenimo įvairovė ir skirtingų estetinių krypčių raida sudarė prielaidą poezijos atgimimui ir bandymui grąžinti literatūrai jos meninę funkciją. Šiai epochai atstovauja Konstantinas Balmontas, Fiodoras Sologubas, Valerijus Bryusovas, Aleksandras Blokas, Nikolajus Gumiliovas, Ana Achmatova, Marina Cvetajeva ir kiti poetai.

Mes, kaip skaitytojai, visada turime galimybę ateiti į biblioteką ir paimti į rankas literatūrą, kalbančią apie aukštą praeities laikmečio dvasią ir per eiles pajausti dvasios bendrumą su rašytojais. Tikimės, kad šis vakaras paskatino vienus žiūrovus susimąstyti, kitus prisiminti senai pamirštas eiles... 

Nuoširdžiai dėkojame renginio svečiams už dalyvavimą, įkvėpimą ir atvirumą. Taip pat norime išreikšti padėką N. Kliučinskienei už atsakingą požiūrį į literatūrą ir gerb. J. Fomičiovui už nuostabų romansų atlikimą. 

Aleksandras Puškinas
(1799 - 1837)

„Gėlė“
Bekvapę užmirštą gėlelę
Matau aš knygoje senoj,
Ir daug keistų svajonių kelia
Jos vaizdas sieloje manoj.

Kur augo ji? Kur jos tėvynė?
Kada žydėjo? Ar ilgai?
Kieno ranka ją nusiskynė
Ir kam padėta ji čionai?

Galbūt tai atmintis meilinga
Jaunystės tolimų laikų
Arba klajonių ilgesingų
Šilų unksmėj, tyloj lankų?

Ar jam ir jai dar saulė švyti
Ir kur jų priebėga slapta?
Ar gal seniai ir jie nuvytę
Kaip ši gėlelė pamiršta?
                                 1828 m.

Iš rusų kalbos vertė:
A. Churginas, 1963 m.

Organizatoriai