Ispanijos ir Lietuvos kultūrų atspindys Visagino mieste

Mane parodo. Tai tikrai "atrodo";
Tiek galima ir suvaidint. Bet tai,
Ką aš jaučiu, yra many - tikrai,
O visa kita - gedulingi apdarai."

Viljamas Šekspyras

2019 m. spalio 30 d. Visagino kultūros centro Muzikos salėje (Vilties g. 1) vyko renginys, skirtas 1991 m. spalio 7 d. Lietuvos ir Ispanijos valstybių diplomatinių santykių atkūrimo įvykiui atminti.

Ispanija ir Lietuva - skirtingos šalys, turinčios skirtingą istoriją ir tautos temperamentus. Kai vidiniu balsu ištariame žodį Ispanija, vaizduotėje kyla sąsajos su žodžiais - aistra, karštis, raudona ir juoda, temperamentas, dykuma... Kai tariame žodį Lietuva, mes jaučiame santūrumą, lietų, žalius miškus, tautinius rūbus, mūsų pievas... Kontrastas, bandymas sujungti scenoje tai, kas nėra sujungiama, leidžia sukurti prieštaravimų atmosferą, verčiančią nepasirengusį ir nieko neįtariantį žiūrovą nejučiom, slapta klausti savyje žodžiais neįvardijamo klausimo...

Menas, kaip rašė rusų klasikas Levas Tolstojus, tai bandymas perduoti jausmus. Tuomet paklauskime savęs, o koks jausmas yra kilniausias? Atsakymas yra - grožis. Vadinasi menas turi tarnauti grožiui, jo užduotis perduoti jausmą iš vieno šaltinio į kitą, nuo kūrėjo – žiūrovui. Kai mes stebime paveikslą, nutapytą prieš kelis šimtus metų, mes regime kūrėjo bandymą perduoti jausmą tiems, kas gyvena ir gyvens po jo, dabar: tai yra tiems, kas alsuoja gyvenimu einamuoju momentu. Atstumas laike neturi jokios reikšmės, nes menas, be savo pagrindinės funkcijos – tai nuolatinis (dviejų sielų sąveikos) procesas, būdingas, reikia pabrėžti, tik žmogui. Būtent menas tapo ta raiškos forma, per kurią renginio metu buvo bandoma sujungti abi kultūras į vieną neatskiriamą visumą; per grožio prizmę pavaizduoti abejų tautų kultūros išskirtinį žavesį. Ar mums tai pavyko, reikia klausti žiūrovų, bet tikimės, kad mūsų mintis pasiteisino ir žiūrovai išėjo susimąstę. Svarbu buvo padaryti taip, kad renginio vaizdinis turinys atitoltų nuo pramoginės krypties ir įgytų artimesnę edukacijai, šviečiamąja raiškos formą. Svarbu buvo atrasti ribą, tam tikrą dėstymo kalbą, kur edukacija ir pramoga sudarytų neskaidomą raiškos formą. Renginys reikalavo dėmesio detalėms, stengiantis neiškelti vienos kultūros virš kitos, kad „atspindys“ adekvačiai apibrėžtų skirtumus ir panašumus ir nepažeistų pusiausvyros dėsnio. Nusižengus tiesai, iškeltas tikslas būtų nepateisinęs priemonių, todėl buvo remtasi ta mintimi, kad abi kultūros yra neįkainojamos.

Buvo svarbu suvokti, kas suartina abi šalis. Retas žino, bet Visagino miesto simbolis – gervė, yra tas paukštis, kuris išskrenda žiemoti į Ispaniją. Abi mūsų valstybių vėliavos turi raudoną spalvą. Mūsų istorija mena įvykius, kada tautos, akistatoje su kur kas galingesniu priešu, nenusilenkė ir rodė pasiaukojimo žygdarbius – Pilėnų (1336 m.) ir Rokrua (1634 m.) mūšiai. Pabrėžtina, kad 2010 metais flamenko šokis ir sutartinės buvo įtrauktos į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Abiejų tautų styginiai instrumentai - gitara ir kanklės įgavo išskirtinius nacionalinio charakterio bruožus. Abejų tautų kultūros yra lyrinio būdo.

Renginio pradžioje skambėjo Vytauto Klovos operos „Pilėnai“: „Tai mūsų sveteliam valio!” ištrauka, pagal kurią TAU (Trečiojo amžiaus universiteto) šokio kolektyvo „Rūta“ vadovė Nijolė Kliučinskienė pasveikino susirinkusius žiūrovus ir paskaitė dainos žodžius „Eina garsas Prūsų žemėj...“, pabrėždama mūsų šalies didvyrišką praeitį. Ekrane buvo vaizduojamas Vilniaus senamiestis, dailės kūriniai istorijos temomis, Jano Mateikos paveikslo „Žalgirio mūšis“ fragmentų vaizdai, Lietuvos etnografinių regionų tautinių drabužių pavyzdžiai, pristatyta valdovų rūmuose eksponuojama Raimondo Paknio fotografijų paroda „Mūro istorijos. Nykstantis Abiejų Tautų Respublikos paveldas“, akcentuojanti mūsų šalies architektūrinį paveldą. Vėliau į sceną pakilo Visagino Česlovo Sasnausko menų mokyklos kanklininkų ansamblio vadovė Skaidrūnė Baliunaitė, kuri viena ir su vaikais atliko kanklių muzikos kūrinius. Antroje renginio dalyje buvo išnagrinėta Ispanijos vėliavos heraldika ir jos reikšmė šalies istorijos kontekste, pavaizduotos Madrido senamiesčio gatvės, Ispanijos dykumos vaizdai, ispanų skirtingų etnografinių regionų tautinių rūbų pavyzdžiai, skambėjo VKN (Visagino kūrybos namų) gitaros mokytojų – Serafim Zolin ir Vladislav Pilipov ispaniškos gitaros motyvai, pristatyta Madrido „Cardamomo“ flamenko klubo šokio vaizdo medžiaga, o renginio pabaigoje visus žiūrovus panardino į tylą itin subtilus ir išraiškingas N. Kliučinskienės flamenko šokis, kuriame susipynė grožis, aistra ir laisvės troškimas.

Žvelgiant į flamenko šokį iš šono ir ieškant giluminių jo atsiradimo priežasčių, svarbu atsižvelgti į literatūrą ir paklausti savęs, kodėl Don Kichotas (isp. Don Quijote) buvo parašytas ir galėjo būti parašytas tik Ispanijoje. Galbūt todėl, kad ši sausros kamuojama Pietų Europos šalis vienintelė pasaulyje aistrą pavadino esminiu savo nacionaliniu charakterio bruožu. Dykuma nežino gailesčio ir joje egzistuojantys kraštutinumai nepripažįsta vaidybos, todėl jeigu norima išgyventi kraštutinėmis išlikimo sąlygomis, svarbu ne žaisti gyvenimu, o būti. Hamletas (ang. Hamlet) II pjesės scenoje nepripažįsta žodžio „atrodo“, jam svarbu tai, kas tikra. Tik santykyje su tiesa egzistuoja gyvenimas ir jausmą (Ką aš jaučiu, yra many – tikrai) Hamletas įvardija kaip gyvybę įkūnijančiu  šaltiniu, o visa, kas yra už jausmų ribos, jo nuomone, apdengta gedulo apdarais (O visa kita – gedulingi apdarai). Mirtis tolygi melui (taip pat atvirkščiai), todėl Don Kichotas nėra kamuojamas abejonių, bet žengia tolyn nepaisant realybės gniaužtų. Be šio jausmo ispanai niekada neišdrįstų kirsti Gibraltaro sąsiaurio (antikos pasaulyje įvardijamo Heraklio stulpais) ir nukeliauti už vandenyno ribų. Ispanijos herbe pavaizduoti Heraklio stulpai turi lotynišką užrašą „Plus Ultra“, kuris reiškia „Toliau už ribų“. Jausmas, išgyventas santykyje su mirtimi, kviečia mus nuo buities miglų ir leidžia būti savimi su visu nuoširdumu, nuo išorės neriant į sielos gelmes. Kai mes stebime flamenko šokį scenoje, mes jaučiame atvirumą ir jausmo virpesį. Kaip sako flamenko šokėjos – neįmanoma išmokti flamenko pagal taisykles, nes tai visada yra improvizacija ir rizika, atradimo procesas scenoje (antrasis meno principas). Viskas vyksta čia ir dabar, šiuo momentu, esant valdomam(-ai) vidinio dramatizmo jausmui ir įkvėpimo įtaigai. Jausmingumas – štai tikras šokio tikslas. Ispanai tramdo jausmus savyje, tačiau kai ateina momentas, jie sugeba emociją išreikšti ugnimi (lot. „flamme“ – „ugnis“) ir smūgio metu atsiradusi žiežirba įžiebia širdyje gaisrą. Jeigu atlikėjas viduje neturi degančio jausmo, tuomet tai tampa vaidyba ir vaidinimas nekelia atsako žiūrovo širdyje (pirmasis meno principas), dingsta meno sakralumas ir autentika. Visi, kas kada nors yra matę flamenko šokį nelieka abejingi. Žengti už ribų, nebijoti išreikšti jausmus, atsiverti išoriniam pasauliui nepaisant skausmo, tai kažkas tikra, ko trūksta įprastame gyvenime. Baimė būti savimi yra didelė ir nuoširdi prabanga.

Lietuva ir Ispanija regisi tokiomis skirtingomis šalimis, su skirtinga istorija ir tradicijomis, bet jausmas ir menas yra universalūs, jie neturi sienų. Lietuvės ir ispanės lydėjo savo mylimuosius, ištikimai jų laukė, verkė tokiomis pačiomis ašaromis, degė ta pačia meile, aistra ir nusivylusios kentėjo... Gal todėl šios šalys turi lyrinius, moteriškus veidus... Ir lietuviai ir ispanai myli ir puoselėja savo papročiuos, gerbia istoriją. Daug kuo esame panašūs, o jei skiriamės – tai nuostabu! Esame vieni kitiems įdomūs!

Dėkojame visiems, kas dalyvavo šiame renginyje, - žiūrovams ir atlikėjams. Tikimės, kad laikas praėjo turiningai.

Nuotraukų autorius: Daiva Staniukaitienė

Organizatoriai